KAIP DĖSTYTI APIE HOLOKAUSTĄ MOKYKLOSE


Nėra jokio „vieno teisingo“ metodo kaip dėstyti bet kurį dalyką mokyklose, nėra jokios idealios metodologijos, tinkančios visiems mokytojams ir mokiniams. Mes siūlome gaires ir patarimus, kuriomis galėtų pasinaudoti mokytojai kurdami savo individualias mokymo programas atsižvelgdami į individualių mokinių poreikius. Tai yra bandymas pasidalinti bendru supratimu kaip dėstyti apie holokaustą mokyklose pasiremiant daugelio institucijų, dėstančių apie holokaustą, sukaupta patirtimi.

Švietimas apie holokaustą per paskutiniuosius trejus dešimtmečius ženkliai pakito; šiuo dokumentu siekiama reflektuoti besitęsiančius pokyčius ir pažangą švietimo apie holokaustą procese, nepretenduojant būti galutinėmis gairėmis šioje sferoje.

SANTRAUKA – spustelėkite bet kurią nuorodą detalesniam paaiškinimui
Švietimas apie holokaustą gali būti kuo puikiausiai dėstomas mokiniams; nebijokite imtis šio dalyko dėstymo

Daugelis mokytojų nenoromis imasi dėstyti apie holokaustą mokiniams, kadangi susiduria su begale problemų. Vieni jų nežino kaip perteikti tokios tragedijos dydį, ribas, iki kurių galėjo nusiristi žmonija, kiti nežino kaip tai dėstyti mokiniams jų netraumuojant, nežinant galimų mokinių reakcijų į dėstomą dalyką, treti neįsivaizduoja kaip elgtis susidūrus su „netinkamu“ elgesiu klasėje: prunkštimu, pašaipomis ar antisemitinėmis bei rasistinėmis nuotaikomis.

Mūsų patarimas būtų toks: nebijokite imtis šio dalyko dėstymo, nepaisant to, kad tai gali bauginti, kadangi ilgalaikė dėstančiųjų apie holokaustą patirtis parodė, jog švietimas apie holokaustą gali būti kuo puikiausiai dėstomas mokiniams ir duoti begales teigiamų rezultatų.

Pateikite holokausto definiciją

Švietimas apie holokaustą visų pirma turi prasidėti nuo aiškaus „holokausto“ termino apibrėžimo. Daugelis mokytojų holokausto bei holokausto aukų terminą vartoja gana plačiai, taip apibūdindami visas nuo nacių persekiojimo nukentėjusias aukas. Tuo tarpu daugelis istorikų vartoja griežtesnį „holokausto“ apibrėžimą. (žr. „Ką dėstyti“ gaires).

Mokiniai turi žinoti, jog daugeliui žmonių terminas „holokaustas“ yra problemiškas. Holokaustas – visiška auka – grynai teologinis terminas. Paraidžiui jis reiškia visišką aukos sudeginimą, tačiau teologine prasme turi sudegti ne žmogus, o tai, kas trukdo žmoguje apsigyventi Dievo dvasiai, kas trukdo į jo gyvenimą ateiti Dievo valiai. Naudojant sąvoką “Galutinis sprendimas” reikia akcentuoti, jog tai pačių nusikaltėlių vartotas terminas. Sąvoka “genocidas” nurodo į nacių rasinę pasaulio koncepciją. Daugelis yra linkę vartoti hebrajišką žodį “shoah” reiškiantį “katastrofą”, kadangi jis savyje neturi religinio atspalvio, būdingo “holokausto” definincijai.

Sukurkite teigiamą mokymuisi ir dėstymui atmosferą

Švietimas apie holokaustą susiduria su begale prielaidų bei manymų, kurias jauni žmonės turi susidarę apie visuomenę, jos sanklodą, progresą, civilizacijas ir žmogišką elgseną. Mokiniai gali pasiduoti gynybinei reakcijai atmesdami dėstymą, būti neigiamai nusistatę ar paprasčiausiai visiškai nenorėti gilintis į nacistinį ar holokausto laikmetį istorijoje. Tam, kad švietimas apie holokaustą būtų kuo puikiausiai dėstomas mokiniams, būtina sukurti kupiną pasitikėjimo bei teigiamą mokymuisi ir dėstymui atmosferą.

Būtina sukurti atvirą, kupiną pasitikėjimo bei teigiamą mokymuisi ir dėstymui atmosferą, kurioje mokiniai galėtų laisvai dalintis savo pamąstymais ir pastebėjimais, baimėmis, idėjomis, nuomonėmis bei nuogąstavimais, kurioje jie būtų skatinami uždavinėti problemiškus klausimus, turėdami pakankamai laiko tai reflektuoti ir įsisąmoninti.

Mokymas turėtų būti nukreiptas į mokinį. Mokytojo vaidmuo tokiame dėstyme turėtų būti patariamasis - mokiniai turėtų būti skatinami patys gilintis į mokymosi procesą, kadangi istorija nėra tik kažkokia žinių sankloda, kuri mokytojo perduodama mokiniams, o tarsi atradimų kupina kelionė, kurioje patys jauni žmonės nusibrėžia savo žingeidumo ribas, analizuoja begales informacijos šaltinių, skirtingas įvykių interpretacijas bei reprezentacijas, patys atrasdami atsakymus į iškilusius istorinius bei moralinius klausimus.

Personalizuokite istoriją, statistinius duomenis papildydami asmeninėmis žmonių istorijomis

Statistiniai duomenys yra be galo svarbūs norint perteikti holokausto tragedijos mąstą, tad mokytojai privalo jais remtis dėstydami ir supažindinti mokinius su realiais faktais. Tačiau jei statistiniai duomenys bus tik sausai pristatomi, daugelis mokinių paprasčiausiai nelabai tai sies su pačia holokausto tragedija.

Mokiniai nacių persekiojimo aukas turėtų matyti ir įsisąmoninti ne kaip pilką žmonių masę, nukentėjusią per represijas, bet kaip atskirus individus, atskiras asmenybes, patyrusias holokausto baisumus. Mokymo procese naudokitės atskirų įvykių pavyzdžiais ir analize, liudytojų prisiminimais, laiškais ir dienoraščiais norėdami perteikti žmonių patirtį ir tuo užtikrindami, jog mokiniai kiekvieną „statistinį“ individą regėtų kaip atskirą gyvą žmogų, iki holokausto turėjusį savo atskirą gyvenimą, šeimą, draugus. Pamokose pabrėžkite visų aukų žmogišką orumą.

Venkite stereotipų ir nevaizduokite visų nusikaltėlių tik kaip išprotėjusių sadistų, visų gelbėjusių holokausto aukas kaip drąsių, herojiškų, gerų ir malonių, o stebėtojų - kaip apatiškų žmonių, taip visus šiuos žmones paversdami bespalvėmis karikatūromis.

Atkreipdami dėmesį į atskirų žmonių individualius gyvenimus, moralines dilemas ir pasirinkimus, kurie buvo padaryti tuo sunkiu laikmečiu, mokytojas švietimą apie holokaustą bei pačią istoriją gali paversti labiau betarpišku ir įdomiu, susijusiu su jaunų žmonių šiandiena.

Naudokite pamokose holokausto liudininkų prisiminimus taip istoriją paversdami „tikresne“

Daugelyje pasaulio šalių dar esama holokausto baisumus patyrusių ir išgyvenusių žmonių. Jei jūs galite susisiekti su tokiais žmonėmis, turite jų kontaktinius duomenis, ir sugebėtumėte pakviesti juos dalyvauti jūsų pamokose, tai būtų be galo stipri ir efektyvi patirtis, kurią išgyventų jūsų mokiniai. Būnant kartu su žmogumi, kuris pergyveno tuos baisumus, klasėje gali susiformuoti išskirtinė empatijos kupina atmosfera. Esama nemažai organizacijų, kurios galėtų jums talkinti, norint susisiekti su tokią patirtį išgyvenusiais žmonėmis.

Kita vertus, jūsų mokiniams gali ir nebetekti susitikti su tokiais žmonėmis dėl jų garbaus amžiaus. Tokiais atvejais mokytojams vertėtų pasitelkti pagalbon vaizdinę filmuotą medžiagą, kurioje žmonės, pergyvenę holokaustą, papasakoja savo individualią patirtį. Esama ir kitų žmonių, kurie patys tiesiogiai dalyvavo holokausto įvykiuose ar buvo tų įvykių stebėtojais. Jei jums pavyktų pasikviesti žmones, kurie gelbėjo nacių persekiojamuosius, išlaisvino juos iš koncentracijos stovyklų – jų papasakotos asmeninės istorijos būtų išties be galo jaudinantis, turtingas ir informatyvus įvykis dėstant apie holokaustą mokyklose.

Prieš apsispręsdami pakviesti tokius žmones į savo pamoką, būtinai prieš tai tiesiogiai pabendraukite su tokiu žmogumi, informuokite jį apie savo edukacinius tikslus, išsiaiškinkite, kaip jis jaučiasi kalbėdamas viešai prieš žmones ta tema, kokie jo komunikaciniai gebėjimai ir ar jis įsisąmonina jūsų tikslus ir siekius.

Prieš pakviesdami tokius žmones į savo pamoką įsitikinkite, kad jūsų mokiniai bus dėmesingi ir dėkingi už jiems parodytą dėmesį, elgsis pakviestojo atžvilgiu pagarbiai ir mandagiai. Išaiškinkite mokiniams, kad nepaisant to, kad nuo holokausto įvykių prabėgo didelis laiko tarpas, jį patyrusiems žmonėms gali būti sunku ir skausminga vėl grįžti į prisiminimus.

Įsitikinkite, kad jūsų mokiniai puikiai suvokia istorinius įvykius ir yra gerai įsisąmoninę to laikmečio istorinius niuansus. Holokaustą išgyvenusių žmonių apsilankymas jūsų pamokose ir jų asmeninės patirties papasakojimas neturėtų būti naudojami kaip to laikmečio istorinių įvykių perpasakojimas – daugelis tokių žmonių nėra profesionalūs istorikai ar mokytojai, jų patirtis gali pasirodyti nesanti „tipiška“ ir nepanaši į daugelio holokaustą išgyvenusių asmenų patirtis. Pasistenkite, kad jūsų mokiniai suvoktų, jog jie turi unikalią galimybę pabendrauti su žmonėmis, susipažinti su atskirais likimais žmonių, išgyvenusių tą laikmetį.

Paskatinkite savo mokinius klausinėti holokaustą išgyvenusių žmonių ne tik apie tai, ką jie patyrė tuo laikmečiu ir kaip liko gyvi, bet skatinkite juos domėtis ir tuo, ką tokie žmonės veikė iki ir po holokausto, kaip jie gyvena su tokiais prisiminimais, idant jūsų mokiniai susidarytų kuo pilnesnį sutiktos asmenybės gyvenimo vaizdinį.

Kadangi nors ir negalima daryti apibendrinančių išvadų pasitelkus tik vieno ar keletos žmonių patirtis, pasistenkite, kad žmonių, išgyvenusių holokaustą (ar tai būtų gelbėtojai,, ar buvę persekiojami žmonės, ar išlaisvintojai) patirtis ir dalyvavimas jūsų pamokose mokinius paverstų „artimesnius“ tiems įvykiams, istorija jiems virstų gyvesne, „tikresne“, kad jie įsisąmonintų, kad tai buvo tragedija, ištikusi paprastus žmones.

Kontekstualizuokite istoriją

Holokaustas jūsų pamokose turėtų būti pristatomas visuotinės ir Europos istorijos kontekste, idant mokiniai suvoktų jo atsiradimo priežastis ir pasekmes. Kita vertus, nepamirškite pristatyti ir savo krašte (šalyje, regione, mieste) vykusius įvykius.

Plačiai pristatykite Holokausto įvykį

Holokaustas įvairiose šalyse turėjo specifinių bruožų, jis kilo šalyse įvairiu laikmečiu apimdamas vis didesnes Europos valstybių teritorijas (žr. Task Force “Kaip dėstyti” gaires).

Būkite itin dėmesingi ir tikslūs vartodami žodžius, to paties reikalaukite ir iš savo mokinių

Esama begalės stereotipų bei įvariausių išsigalvojimų apie holokaustą, tad nenustebkite jei jūsų mokiniai turės išankstines nuostatas šio įvykio atžvilgiu. Dviprasmybės bei neaiškumai jūsų vartojamoje kalboje tik dar labiau sukomplikuos dalyką bei leis įvairiems išsigalvojimams bei nesusipratimams įsivyrauti dėstymo apie holokaustą sferoje.

Definicijos yra išties labai svarbios jūsų dėstomame dalyke, kadangi jos suteikia galimybę mokiniams aiškiai įsisavinti sąvokas. Paanalizuokime sąvoką “stovykla”: nepaisant to, kad daugelis žmonių žuvo nacių ir jų bendrininkų sukurtose stovyklose, ne visos stovyklos buvo sukurtos kaip žmonių naikinimo centrai. Buvo koncentracijos stovyklų, priverstinio darbo stovyklų bei tranzitinių stovyklų, iš kurių žmonės būdavo gabenami į koncentracijos stovyklas ar sunaikinti. Įvairios stovyklos egzistavo ir funkcionavo įvariu laikmečiu. Tad negalima pateikti vienos bendrinės sąvokos “stovykla” definicijos, neatsižvelgus į kontekstą. Būtina, kad mokytojai būtų itin dėmesingi ir tikslūs vartodami žodžius bei sąvokas, to paties reikalaukite ir iš savo mokinių.

Darykite perskyrą tarp holokausto istorijos ir to, ko galima pasimokyti iš istorijos

Darykite perskyrą tarp holokausto istorijos ir to, ko galima pasimokyti iš istorijos ją studijuojant pamokose. Esama didžiulio pavojaus iškraipyti patį istorinį naratyvą jį supaprastinant ar stengiantis pritaikyti jį konkrečiai moralinei pamokai, ką neretai daro mokytojai norėdami, kad jų mokiniai galėtų pasimokyti iš konkretaus įvykio darydami moralines išvadas.

Analizuodami konkretų istorinį įvykį, šiuo atveju holokaustą, mokiniai gali tapti labiau pastabesni bei jautresni išankstinio nusistatymo bei neteisybės, skriaudos atvejų atžvilgiu; dėstymo apie holokaustą metu mokiniai susipažįsta su įvairiais išankstiniais nusistatymais, stereotipais, mitais, išsigalvojimais bei nesusipratimais, kuriuos mokiniai mokosi patys atpažinti ir permąstyti, lygindami įvarius išankstinius nusistatymus su konkrečiais istoriniais faktais. Moralinės pamokos bus bevaisės ir neduos jokios apčiuopiamos ilgalaikės naudos jei mokiniai kruopščiai neanalizuos konkrečių istorinių įvykių bei įvairiausių šaltinių, susijusių su tais įvykiais.

Istoriniai tyrinėjimai, kurių mes tikimės iš savo mokinių, iškels aikštėn visą istorinio laikmečio sudėtingumą, kuomet buvo daromi įvariausio pobūdžio pasirinkimai bei sprendimai. Mokiniai turi susipažinti su konkrečiomis dilemomis, kurias turėjo spręsti žmonės praeityje. Tik tai padarius ir išanalizavus galima pamatyti bei įvertinti kokius sprendimus konkrečiose aplinkybėse ir situacijose žmonės praeityje privalėjo ar buvo priversti pasirinkti. Tik tuomet mes galime daryti konkrečias išvadas ir stengtis pasimokyti iš praeities klaidų norėdami paveikti ir keisti dabartį.

Venkite tiesmukiškų paprastų atsakymų į problemiškus klausimus

Kaip jau minėjome - siekis pasimokyti iš praeities klaidų dažnai sukuria didžiulį pavojų iškraipyti patį istorinį naratyvą, įvykį jį supaprastinant ar stengiantis pritaikyti jį konkrečiai moralinei pamokai. To pavyzdžiu galėtų būti supaprastintas ir subanalintas holokausto apibrėžimas vengiant analizuoti konkretų istorinį kontekstą, kuriame ir buvo priiminėjami sprendimai. Toks supaprastintas požiūris tik pablogintų mokinių gebėjimus analizuoti bei suvokti istorinių įvykių sudėtingumą, skirti tai, kas yra gera ir bloga, versdamas juos tik paviršutiniškai ir atsainiai domėtis istorija (pvz. pasakymo “Holokaustas nutiko todėl, kad žmonės teisingai nesielgė” ydingumas).

Mokiniai turėtų analizuoti istorinius įvykius ir kelti problemiškus klausimus. To pavyzdžiu galėtų būti žydų likimų analizė skirtingose šalyse (pvz. Suomija ir Lenkija, Lietuva...) bei skirtingo pobūdžio nacistinės Vokietijos okupacijos Europos valstybėse analizė. Toks domėjimasis vers mokinius nuolatos kelti klausimus. Tačiau labai svarbu, kad mokiniai būtų pakantūs istoriniams įvykiams – labai lengva iš pirmo žvilgsnio pasmerkti tuos žmones, kurie atsisakė gelbėti ar slėpti kaimynus žydus, tačiau tokie lengvi moraliniai stebėtojų pasmerkimai tikrai nepagilins istorinių įvykių pajautos bei supratimo ir tikrai nepavers mokinių “geresniais piliečiais”.

Pamokose analizuodami holokausto įvykį mokiniai turėtų susipažinti su dilemomis, kurias privalėjo spręsti to laikmečio žmonės, kurie kiekvieną dieną turėjo spręsti ar toliau pagelbėti persekiojamiems žmonėms rizikuojant savo pačių ir šeimos bei artimųjų gyvybėmis ar ne, kodėl Sąjungininkai nepadarė nieko daugiau, kad išgelbėtų didesnį skaičių žydų, kodėl kai kurie Judenräte nariai sudarinėjo savo draugų ir pažįstamų žydų sąrašus jų deportacijai į koncentracijos stovyklas, kodėl didžioji dalis žmonių nacių okupuotose kraštuose nieko nedarė, kad pagelbėtų savo kaimynams žydams, kodėl paprasti žmonės – vyrai ir moterys – noriai dalyvavo masinėse žudynėse....

Šitų komplikuotų įvykių analizė nevisada gali pateikti paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, ir daugeliu atveju kyla daug daugiau klausimų, nei galimų atsakymų į juos. Svarbu, kad mokiniai įsisamonintų paties klausimo iškėlimo svarbą ir suvoktų, jog į kai kuriuos klausimus tiesiog nėra jokio atsakymo.

Suteikite mokiniams galimybę naudotis pirminiais istorijos šaltiniais

Nusikaltėliai, aukos, gelbėtojai bei stebėtojai atsiveria mums iš to laikmečio dienoraščių, laiškų, laikraščių, kalbų, meno kūrinių bei oficialių to laikotarpio dokumentų. Norint suvokti praeities žmonių motyvaciją, mąstyseną, jausmus ar poelgius, suvokti kokius pasirinkimus jie turėjo ir kokius sprendimus, paveikusius jų visą tolimesnį gyvenimą, žmonės priėmė, būtina pirminių šaltinių analizė, nes tik ji paverčia bet kokį tyrinėjimą prasmingu.

Mokiniai turėtų turėti galimybę kritiškai išanalizuoti originalius šaltinius ir suprasti, kad analizė, interpretacija ir sprendimas turėtų būti paremti istorinio įrodymo skaitymu balsu.

Mokiniai turėtų žinoti, kad daugelį holokausto įrodymų pateikė jo kaltininkai

Daugelis holkausto įrodymų – rašytiniai dokumentai, nuotraukos ar filmai, buvo pateikti nacių, taigi yra pavojus tirti praeitį tik per kaltininkų prizmę. Jei tokio pobūdžio medžiaga yra naudojama neatsargiai, kyla pavojus, kad mes galime matyti aukas taip kaip jas matė naciai – sudaiktintas, pažemintas ir nužmogintas.

Šie įrodymai turi būti derinami prie esančios situacijos ir mokytojai turi atsižvelgti į vaikų kognityvinį ir emocinį amžių, bei užtikrinti, kad šių vaizdinių naudojimas yra tinkamas. Mokytojai taip pat turi suteikti galimybę vaikams apmąstyti ir padiskutuoti apie jiems sukeltas emocijas.

Taip pat reikėtų suderinti minėtųjų šaltinių vartojimą kartu su pačių aukų dienorasčiais, laiškais ir nuotraukomis, siekiant, kad vaikai išgirstų ir jų balsą.

Padrąsinkite savo mokinius kritiškai analizuoti skirtingas holokausto interpretacijas

Klasinis mokymas yra veikiamas platesnio kultūrinio konteksto, ir holokaustas įgavo populiarų apipavidalinimą per daugelį įvairių formų. Akademinė ir populiarioji istorija, pilnametražiai filmai, masinės informavimo priemonės, dokumentiniai filmai, menas, teatras, romanai, memorialai ir muziejai – visi jie formuoja kolektyvinę atmintį. Kiekvieną interpretaciją veikia aplinkybės, kuriose ji atsiranda, ir ji gali daug pasakyti apie vietą ir laiką, kurioje ji atsirado bei apie įvykius, kuriuos ji vaizduoja.

Yra svarbu, kad mokiniai apsvarstytų kaip ir kodėl sukuriamas toks praeities vaizdavimas, kaip atrenkami įrodymai, kuriais jis yra grįstas, ir kokios yra visa tai sukūrusių žmonių intencijos.Mokiniai turėtų suprasti, kad yra įstatymiškai pagrįsta istorinių debatų pusė, bet tai dar nereiškia, kad visos interpretacijos yra vienodai vertingos (žr. Venkite praeities neigimo legitimacijos).

Tinkamai atrinkite rašytinę ir vaizdinę medžiagą ir nenaudokite šiurpių vaizdinių norėdami paskatinti mokinius domėtis holokaustu

Tikslingas holokausto vaizdinių naudojimas siekiant sukrėsti ir pašiurpinti yra žeminantis aukas ir netaktiškas mokinių atžvilgiu. Pagarba holokausto aukoms ir jūsų auditorijai klasėje reikalauja taktiško priėjimo ir atsargaus požiūrio į tai, kas yra nagrinėjamoje medžiagoje. Mokytojai, kurie jau yra užsitarnavę savo mokinių pasitikėjimą, rizikuoja jį prarasti versdami juos žiūrėti šiurpinančius ir keliančius nerimą vaizdinius. Tai yra tokio pobūdžio medžiaga, kuri gali sukelti stresą ir sumišimą, kurie gali privesti prie nervinio juoko ir nederamų pastabų klasėje.

Apie holokaustą galimą mokyti ir nenaudojant jokių krūvomis sukrautų negyvų žmonių nuotraukų, be to, piktnaudžiavimas tokia medžiaga gali būti žalingas. Sukeltas šokas ir pasibjaurėjimas vargu ar gali būti vertintina mokymosi patirtis. Be to, tokia medžiaga gali sukelti nužmoginimo efektą ir sustiprinti žydų, kaip aukų, poziciją.

Jei mokytojai nusprendžia naudoti žiaurias nuotraukas, tai jie turėtų daryti tik vardan teigiamų edukacinių tikslų.

Venkite lyginti vienos kurios nors žmonių grupės skausmą su kita

Jei universalios šio periodo studijų pamokos yra gerai įsisavinamos – jei mes sutinkame, kad mokymosi apie holokaustą metu didinams jaunų žmonių jautrumas persekiojimo, diskriminacijos ir neapykantos atvejams šiuolaikiniame pasulyje, tada visų nacių aukų persekiojimų patirtis ir jos idealoginis pagrindas turėtų būti įtrauktas į darbo planą.

Žydų patirties specifikoje galima įžvelgti diskriminaciją, ekonominę eksploataciją, persekiojimus ir žmogžudystes, kurios atsirado dėl nacių antisemitizmo. Bet kitų neapykantos ir netolerancijos formų, kurios yra vienodai aktualios dabartinėje visuomenėje, mes turime ieškoti kitur – tarp nacių persekiojamų ir nužudytų romų, homoseksualistų, komunistų, politinių disidentų ir socialinių nekonformistų (neprisitaikėlių).

Nacių persekiojimo aukų kančios turėtų būti analizuojamos be žydų patirties realitivizavimo. Negali būti jokios kančių hierarchijos, nei nacių persekiojimo periodo viduje, nei tarp holokausto ir kitų genocidų.

“Kitų” nacių aukų persekiojimo patirtis neturėtų būti perkelta į vieną pridėtinę pamoką. Visos šios nukentėjusių grupės yra vienodai svarbios. Vietoj to, pasakojimai apie šias grupes turėtų būti įtraukti į pasakojimą apie žydų persekiojimą. Galima dėstyti apie panašumus ir skirtumus tarp žydų ir romų genocido. Galima tirti ryšį tarp eutanazijos programos personalo bei metodų ir mirties stovyklų rytų Europoje.

Toks požiūris tūrėtų patvirtinti ne tik kitų aukų persekiojimą, bet taip pat prisidėti bandant suprasti žydų patirties specifiką ir padėti patalpinti holokaustą į platesnį istorinį kontekstą. Neįmanoma paaiškinti masinių žydų žudynių neaiškinant Antrojo Pasaulinio karo aplinkybių, taigi neadekvatu studijuoti šią istoriją nepaminint kitų aukų grupių persekiojimo.

Leiskite savo mokiniams tyrinėti įvairias aukų pasipriešinimo naciams formas ir būdus

Buvo daugybė pasipriešinimo naciams formų, pradedant ginkluota kova ir baigiant pastangomis išlaikyti žmogišką orumą net ir ekstremaliausiomis geto ir koncentracijos stovyklų sąlygomis. Ne visos nacių aukos pasyviai susitaikė su persekiojimu. Yra svarbu išanalizuoti kaip aukos reagavo, kokios buvo jų laisvo veikimo ribos ir dar daugybę skirtingų žydų pasipriešinimo holokaustui formų.

Venkite kalbėti apie žydus tik išimtinai Holokausto kontekste

Holokausto atvejai turėtų būti nagrinėjami istoriniame kontekste. Reikia parodyti gyvenimą prieš holokaustą ir po jo norint paaiškinti, kad žydų tautos istorija tikrai labai ilga ir su turtingu kultūriniu paveldu. Tai taip pat leis į žydus žvelgti netik kaip į nužmogintas ir pažemintas nacių persekiojimo aukas. Jauni žmonės turėtų žinoti apie milžinišką šiuolaikinio pasulio kultūros praradimą dėl turtingos ir energingos žydų bendruomenės Europoje sunaikinimo.

Pabrėžkite, kad holokaustas nebuvo neišvengiamas

Vien tai, kad įvyko šis istorinis įvykis, jis buvo patvirtintas vadovėliuose ir filmuose, nereiškia, kad jis turėjo būtinai įvykti. Holokaustas vyko todėl, kad grupė tautų priėmė sprendimą veikti ar ne. Susitelkiant ties šiais prendimais galima pažvelgti į žmogaus progimties vidų ir padėtį savo mokiniamstapti geresniems kritikams.

Nesistenkite nusikaltėlių apibūdinti kaip „nežmogiškų monstrų“

Holokaustas buvo žmogiškas įvykis su žmogiškomis priežastimis. Reikia “sužmoginti” visus holokauste dalyvavusius žmones: žvelgti į aukas, gelbėtojus, kolaborantus, stebėtojus ir kaltininkus kaip į paprastus žmones, atsidūrusios nepaprastose aplinkybėse. Tai daryti reikia ne norint sunormalizuoti persekiotojus, bet suprasti, kad daugelis nebuvo “sadistiniai psichopatai” ir holokausto, kaip “blogio” apibūdinimas nėra taikytinas.

Daug sunkesnis klausimas yra suprasti kaip paprasti vyrai ir moterys, mylintys sutuoktiniai ir tėvai, galėjo savo noru dalyvauti nekaltų vyrų, moterų ir vaikų žudyme.

Kaltininkų motyvaciją reikia analizuoti išsamiai ir mokiniai turėtų naudoti pirminius dokumentus, tikrus atvejus ir individualias biografijas, kad galėtų apsvarstyti santykinę idealogijos, antisemitizmo, ambicijų, socialinio spaudimo, ekonominio oportunizmo, kriminalinės psichopatologijos ir kitų faktorių svarbą bandant paaiškinti kodėl žmonės elgėsi taip kaip elgėsi.

Būkite dėmesingi darydami takoskyrą tarp nusikaltėlių praeityje ir šių dienų pasaulyje

Mokiniai neturėtų manyti, kad visi vokiečiai buvo naciai ir, kad vokiečiai buvo vienodai paliesti genocido. Mokiniai turėtų turėti galimybę studijuoti įvairius vokiečių atsakus į nacių vykdytą politiką, įskaitant ir entuziastingą paramą, kooperaciją, nepasitenkinimą, apatiją bei aktyvų pasipriešinimą.

Būkite atsargūs skirdami įvykius Vokietijoje praeityje ir dabar. Holokausto įvykiai tūrėtų būti nagrinėjami  istoriniame kontekste, kad šiuoliakinės Vokietijos žmonės, politika, visuomenė ir kultūra būtų aiškiai atskirtos nuo nacių praeityje.

Mokiniai taip pat turėtų suprasti, kad antisemitizmas yra senas ir visuotinis reiškinys ir, kad per visą Europą buvo daug ne vokiečių persekiotojų ir savanorių kolaborantų. Kitų šalių piliečiai tarnavo kartu su SS daliniais arba buvo konsentracijos stovyklų prižiūrėtojai; vietinė policija padėjo vykdyti žydų reidus ir deportaciją į koncentracijos stovyklas; kartais vietiniai žmonės pradėdavo savo kaimynų žydų pogromus ar išduodavo jų slaptavietes. Vyriausybės tapdavo nacių pagalbininkėmis ir savo iniciatyva vykdydavo žudymo programas.

Skatinkite savo mokinius domėtis savo krašto, regiono, šalies ir pasaulio istorija

Jei gyvenate šalyje, kurioje vyko holokaustas, pabrėžkite specifinius įvykius to periodo savo tautos istoriniame kontekste. Į šį tyrimą tūrėtų būti įtraukti aukų pasakojimai, įvairūs šaltiniai, kaltininka, kolaborantai, rezistentai ir stebėtojai. Turėtumėte stengtis ištirti kaip giliai kiekvienas iš jų buvo įsitraukę į vietinį, regioninį istorinį atminimą.

Jei gyvenate šalyje, kuri Antrojo Pasulinio karo metu buvo viena iš sąjungininkių arba buvo neutrali, padrąsinkite savo mokinius peržiūrėti savo šalies istorinius to meto pasakojimus. Kodėl 1930-1940 metais šalys nepriėmė daugiau pabėgėlių? Kodėl žydų tautos apsaugojimas netapo vienu iš sąjungininkų tikslų? Ar buvo įmanoma padaryti ką nors daugiau siekiant išsaugoti Europos žydus?

Prašykite savo mokinius dalyvauti įvairiuose istoriniuose minėjimuose ir juos reflektuoti

Tokie įvykiai kaip Holokausto Memorialinės dienos suteikia galimybę kurti kelias kartas siejančius projektus, paskatina šeimos diskusiją apie svarbias šiuolaikines problemas ir palengvina kitas bendruomeninio švietimo formas.

Tokios progos leidžia švietimui apie holokaustą iš klasės persikelti į vietinę bendruomenę ir pačios savaime tampa tyrimo ir mokymosi objektu. Mokinių galima paprašyti apsvarstyti kaip kultūrinis poveikis veikia atminimą ir memorialus; kaip jų bendruomenė apmąsto praeitį; kaip skirtingos grupės iš istorijos išsirenka atskirus aspektus ir konstruoja savo nuomonę; ar jų tauta analizuoja keblius savo istorijos aspektus ir kaip šie paminėjimai skiriasi nuo analogų kitose šalyse.

Pasirinkite tinkamus mokymosi metodus vengdami simuliacijos metodo, kuris skatina mokinius susitapatinti arba su nusikaltėliais, arba su aukomis

Emfatinė veikla gali būti labai efektyvi jaunų žmonių sudominimo technika, ypač pabrėžiant žmonių patirtį ir reakcijas į įvykius praeityje, bet reikia labai atsargiai parinkti tokią veiklą kai kalbama apie tokį jautrų klausimą kaip holokaustas.

Gali būti naudinga mokiniams leisti susitapatinti su kuo nors iš neutralios šalies ir bandyti reaguoti į tokius įvykius: žurnalistas, rašantis straipsnį apie žydų persekiojimą savo laikrasčiui; susirūpinęs pilietis, rašantis savo politiniam atstovui; kampanijos dalyvis, siekiantis pritraukti visuomenės dėmesį. Tokia veikla gali suteikti gerą motyvaciją mokytis ir nagrinėti įvykius, kurie mokinius liečia dabartiniame gyvenime.

Mokytojai turėtų žinoti, kad dalis jaunų žmonių gali per daug stipriai save sutapatinti su holokausto dalyviais ir pradėti žavėtis nacių jėga ir kerais arba gali demonstruoti ligotą susižavėjimą aukų kančia. Čia slypi tokių kūrybinių procesų pavojus. Jie skatina mokinius įsivaizduoti, kad jie yra tiesiogiai įsitraukę į holokaustą. Panaudoti mokinių kūrybingą išraišką gali būti tikrai naudinga, bet mokytojas turėtų labai aiškiai suformuluoti jų tikslus. Dažnai įsijautimo pratimai turi pedagoginių tūkumų, nes mums beveik neįmanoma įsivaizduoti, ką reiškia gyventi taip toli nuo mūsų gyvenimo nutolusioje aplinkoje.

Tokių metodų nauda nublanksta palyginus juos su įsijautimo verte, kurią mokiniai gauna po bendravimo su aukomis ir konkrečių atvejų analizės.

Venkite praeities neigimo legitimacijos

Holokausto neigimas yra ideologiškai motyvuotas. Neigėjas naudojasi pasėdamas abejones per piktybinį iškraipymą ir neteisingą istorinių įvykių nušvietimą. Mokytojai turėtų būti atsargūs ir neskatinti tokių žmonių kontraversiškų debatų metu.

Reikia atsargiai elgtis ir nesuteikti neigėjams pagrindo – nenaudokite holokausto neigimo kaip pagrįsto istorinio argumento ir siekite paneigti neigėjo nuomonę pasinaudodami normaliais istoriniais debatais ir racionaliais argumentais.

Vis dėlto, dalis mokytojų mano, kad holokausto neigimo reiškinys turėtų būti aptartas su mokiniais arba todėl, kad mokiniai patys iškelia šį klausimą, arba todėl, kad mokytojai mano, kad jų mokinai su šiuo klausimu gali susidurti ateityje ir jiems iškiltų neaiškumų ir jie nebūtų pasiruošę atsilaikyti prieš neigėjų “puolimą”.

Jei jau yra toks atvejis, tada apie holokausto neigimą turėtų būti dėstoma atskirai nuo pačios holokausto istorijos. Gali būti patogu atskirti ir mokymą apie antisemitizmo formavimąsį. Galite pasiūlyti savo mokiniams masinėse informavimo priemonėse sekti politinių ir socialinių grupių manipuliaciją ir holokausto iškraipymą.

Žinokite apie visų mokymo priemonių, įskaitant ir internetą, galimybes ir apribojimus

Atsargiai įvertinkite visų mokymo šaltinių istorinį tikslumą. Antisemitizmas, homofobija ir romams priešiški jausmai yra paplitę daugelyje bendruomenių ir gali būti net jūsų klasėje. Žinokite, kad tokie išankstiniai nusistatymai gali egzistuoti ir jūsų mokinių tarpe, tad būkite atsargūs pasirinkdami mokymo priemones. Nacių propaganda ir žiaurios nuotraukos savaime skatina priešiškumą aukoms. Užtikrinkite, kad jūsų naudojamoje medžiagoje yra asmeninių istorijų ir faktų analizės, kurios paneigia neigiamus stereotipus.

Papildomai prie spausdintinės medžiagos, internetas yra potencialiai naudinga mokymo priemonė. Vis dėlto, mokytojai turėtų atsargiai naudotis internetu, nes jame gausu tariamai tikrų straipsnių, kurie būna parašyti holokausto neigėjų ir antisemitų. Mokytojai apie tai turėtų įspėti jaunus žmones ir padėti jiems atskirti patikimus tinklalapius nuo nepatikimų.

Mokytojai turėtų pabrėžti šaltinių kritiško vertinimo būtinybę ir mokėjimą įvertinti konteksta, kuriame jie būvo sukurti. Padrąsinkite savo mokinius klausti tokių klausimų kaip : kas tai parašė? Koks šio tinklalapio tikslas? Ar jis turi savo nuostatą? Jei taip, tai kaip ji veikia jo turinį?

Rekomenduokite patikimus tinklalapius, kuriuos jau patikrinote. Organizacijų tiklalapiai, nurodyti International Directory gali būti naudingas atskaitos taškas.

Skirkite istorinius ir vienalaikius įvykius, venkite aistorinių palyginimų

Pagrindinė daugelio mokytojų holokausto dėstymo motyvacija yra ta, kad jis gali didinti mokinių jautrumą neteisingumo, persekiojimo, rasizmo, antisemitizmo ir kitokių neapykantos formomų atžvilgiu. Holokaustas dažnai yra moralinis vertinimo pagrindas, blogio paradigma. Mokiniai turėtų suprasti skirtumus tarp įvykių ir skirti tai kas yra universalu, ir tai kas yra individualu.

Šiandien egzistuoja tendencija holokausto terminą vartoti kaip įvairių nelaimių, žvėriškumo ir žmonių tragedijos sutrumpinimą. Taip iš dalies yra todėl, kad kai kuriose kalbose nėra tinkamų žodžių nusakyti visoms šioms tragedijoms ir dėl informacijos apie holokausto specifiškumą trūkumo. Deja, dėl tokio šio termino klaidingo vartojimo jis tampa trivialus ir kyla pavojus, kad gali sumažėti nacių nusikaltimų reikšmė dėl klaidingų sugretinimų.

Mokymasis apie holokaustą gali skatinti jaunus žmones daryti naudingus palyginimus ir dabartiniame pasaulyje: nacių daryti žmonių teisių pažeidimai gali būti sulyginti su dabartiniais prietarais, diskriminacija ir persekiojimu.

Genocidas, savo ruožtu, yra aiškiai ir fundamentaliai atskirtas nuo civilinių teisių praradimo. Aišku yra buvę ir kitų genocido atvejų ir teisinga paklausti kuo jie skiriasi, ir kuo panašūs į holokaustą. Bet mokiniams turėtų būti aišku, kad ne visi tragiški įvykiai yra genocidas.

Venkite paviršutiniškų palyginimų ar įspūdžio, kad mes galime spręsti apie dabartinių savo veiksmų eigą remiantis paprastomis nuorodomis į praeitį. Mes gyvename sudėtingame pasaulyje, ir jūsų mokiniai klys, manydami, kad praeities pamokos tokios aiškios ir siūlo lengvus sprendimus ateičiai.

Būkite dėmesingi savo mokinių susidomėjimui

Mokiniai, kurie mano, kad į jų gentainių kančias nebuvo kreipiamas bėmesys, gali būti atsparūs mokymui apie kitų persekiojimus ir žudynes. Svarbu nagrinėti ir kitus rasizmo atvejus, vergovę, persekiojimus arkolonizavimą, kurie yra susiję su jūsų mokiniais.

Dalis mokytojų yra susirūpinę, kad mokymas apie holokaustą gali įkvėpti jaunus žmones, kurie klaidingai sulygina žydų kančias nuo nacių persekiojimo ir Izraeliio politiką Palestinos teritorijoje. Bet tai nėra priežastis nedėstyti apie holokaustą.

Tuo tarpu galima tikėtis, kad mokymas apie holokaustą gali didinti mokinių jautrumą neteisybės, persekiojimo, išankstinio nusistatymo ir žmonių teisių pažeidimo atvejais šiuolaikinėje visuomenėje. Mokytojai turėtų vengti politizuoti istoriją ir priskirti holokaustą tolimesnėms kampanijų programoms.

Mokytojai turi atsižvelgti į mokinių jausmus ir nuomones. Jie turi būti pasiruošę nagrinėti konfliktų priežastis šiuolaikiniame pasaulyje ir suteikti jauniems žmonėms galimybę atvirai aptarti šias problemas.

Žinoma, mes norime, kad mūsų jauni žmonės taptų aktyvūs ir susidomėję visuomenės nariai. Bet holokausto, kaip padrąsinančio pavyzdžio, naudojimas gali sukelti priešingus rezultatus ir mokiniams sukelti bejėgiškumo jausmą, jei jie negali aptarti būdų, kaip jiems reaguoti į juos dominančias problemas. Palaipsniui į savo darbotvarkę įtraukite taikius ir įstatymiškai pagrįstus veiksmus, kurie padės patenkinti jūsų mokinių susidomėjimą.
Print this page